Dienraštis „Vakarų ekspresas“
2006-03-15

Kuo už­si­ima jū­sų įmo­nė?
Kalbant siaurąją prasme — „svetainių kūrimas“. Plačiąją prasme — sten­gia­mės teik­ti vi­są pa­slau­gų komp­lek­są iš­kart — su­da­ri­nė­ja­me sve­tai­nes, rek­la­muo­ja­me jas in­ter­ne­te, jei reikia, ver­čia­me, rašome tekstus, maketuojame ir fo­to­gra­fuo­ja­me. Teik­da­mi ne vi­en prog­ra­ma­vi­mo ir dizaino pa­slau­gas — tau­po­me kli­en­tų lai­ką.

Ar kon­ku­ren­ci­ja šia­me vers­le ašt­ri?
Už­sa­ky­mų da­bar tu­ri­me tiek, kad vos spė­ja­me juos įgy­ven­din­ti, ir nau­jų kli­en­tų patys aktyviai ne­be­ieš­ko­me, ne­bent to­kių, ku­rie mums stra­te­giš­kai svar­būs. No­ri­me ori­en­tuo­tis į di­de­lius pro­jek­tus, o šio­je sri­ty­je kon­ku­ren­ci­ja ma­žes­nė, nes ne vi­si ga­li juos ap­rėp­ti. Kuo pro­jek­tas ma­žes­nis, tuo kon­ku­ren­ci­ja di­des­nė.

Kaip ki­lo min­tis steig­ti sa­vo įmo­nę?
Esu bai­gęs in­for­ma­ti­kos ma­gist­ran­tū­rą Klai­pė­dos uni­ver­si­te­te, ku­ria­me da­bar dar ir dės­ty­to­jau­ju. Anks­čiau dir­bau ki­to­je įmo­nė­je, kū­riau sve­tai­nes, o vė­liau su­pra­tau (Ačiū Edmundui Smilgai), kad ir pats ga­liu tuo už­si­im­ti.
Vi­si kaž­ko­dėl gal­vo­ja, kad įsteig­ti įmo­nę yra sun­ku. Iš tie­sų yra taip — dir­bi vie­nas na­mie ir gal­vo­ji — ko­dėl gi ne­ga­liu pa­si­kvies­ti draugo? Vė­liau pri­si­jun­gia dar tre­čias, ket­vir­tas, ir su­pran­ti, kad pa­to­giau bū­tų dirb­ti biu­re, tu­rė­ti nu­sta­ty­tą dar­bo lai­ką.
Praktiškai už dyką iš­si­nuo­mo­jo­me pa­tal­pas (Ačiū Gvidui Skiručiui), kitas verslininkas mums pa­do­va­no­jo se­nus kom­piu­te­rius, savo kompiuterį atnešiau iš namų, vos pa­si­ėmė­me lizingą stalams ir pra­dė­jo­me. Dabar išsinuomavus visą aukštą, tos problemos atrodo juokingos. Įmo­nei jau dveji me­tai.

Ar ne­sun­ku va­do­vau­ti ne­tu­rint to­kio dar­bo pa­tir­ties?
Kai pra­dė­jau va­do­vau­ti, iš pra­džių gal­vo­jau, už ką aš gau­nu at­ly­gi­ni­mą — dir­bu juk ne aš, o ki­ti. Da­bar jau pla­nuo­ju po mė­ne­sio ar ke­lių pats tiesioginių darbų ne­be­už­si­im­ti, o vykdyti tik pardavimus ir stra­te­gi­škai pla­nuoti. Milžinišką kompaniją kitaip sukurti neįmanoma. Didžiausius pi­ni­gus už­dir­ba ne tie, ku­rie dir­ba, o tie, ku­rie stra­te­guo­ja.
Tik­ri vers­li­nin­kai yra kaip vai­kai, ku­rie žai­džia ir nie­ko ne­bi­jo, ne­ži­no jo­kių ri­bų. Kai žmo­nės nie­ko ne­bi­jo, jie to­bu­lė­ja, o tik pra­dė­ję bi­jo­ti su­sto­ja. Gal­būt ka­da nors ir nu­deg­siu, bet ge­riau nu­deg­ti, nei sė­dė­ti ir nie­ko ne­da­ry­ti (Ačiū Juozui Mataliavičiui, kad padėjo tai suprasti). Yra žmo­nių, ku­riuos pa­lik Šiaurės Afrikoje, ir po kelių me­tų jie ten kažkuo taps. Tai pri­klau­so nuo žmo­gaus po­žiū­rio į gy­ve­ni­mą — to­kie mo­ka vis­ką ap­link sa­ve op­ti­mi­zuo­ti.

Ke­ti­na­te plės­tis?
No­rė­čiau im­tis ir ki­tų dar­bų. Pa­vyz­džiui, su­kur­ti kokybišką lie­tu­viš­ką pa­ieš­kos sis­te­mą, ko­kios normalios da­bar pas mus nė­ra. No­rė­tų­si iš­ban­dy­ti ką nors, kas yra su­si­ję su prog­ra­ma­vi­mu, ir ką nors vi­siš­kai ki­to­kio. Taip pat — ati­da­ry­ti fi­lia­lą ir ki­to­se ša­ly­se. Klai­pė­do­je dar yra kur aug­ti, bet jei plės­tis to­liau geo­gra­fiš­kai — ge­riau į ki­tas ša­lis nei, pa­vyz­džiui, į Vil­nių. Kam ka­riau­ti ten, kur daug riklių? Reikia ka­riau­ti ten, kur didelių nė­ra. Yra ša­lių, ku­rio­se at­ly­gi­ni­mai di­de­li, o kon­ku­ren­ci­ja ma­ža. Pa­sau­li­niu mas­tu lie­tu­vių ku­ria­mų sve­tai­nių ko­ky­bė yra pa­kan­ka­mai ge­ra.

Kaip ren­ka­tės dar­buo­to­jus?
Kol įmonė nedidelė — bandau rinktis per rekomendacijas, bet dabar vis daugiau naudoju Internetą, laikraščius, bei atrankos agentūras. Dir­bu uni­ver­si­te­te, to­dėl kar­tais kvie­čiuo­si geriausius sa­vo stu­den­tus kurie baiginėja mokslus. Pa­pras­tai at­si­žvel­gia­me į pre­ten­den­to nu­veik­tus dar­bus, bei norą dirbti. At­ėjo (ir jau ne kar­tą) pas mus žmo­gus iš garsios įmo­nės, tu­rin­tis pa­tir­ties. Pa­rei­ka­la­vo ge­ro at­ly­gi­ni­mo, o po ke­lių die­nų iš­ėjo su­pra­tęs, kad ne­su­ge­bės pa­da­ry­ti to, ko mums reikia. O at­ei­na pa­pras­tas vy­ru­kas, at­ro­do, ne­la­bai ką mo­kan­tis, dir­ba sa­vai­tę ir daug ne­pra­šo — jis tik no­ri ka­bin­tis į gy­ve­ni­mą. Po po­ros mė­ne­sių jis jau gau­na to­kį at­ly­gi­ni­mą, ko­kio bu­vo pra­šęs tas „kie­ta­sis“. Gy­ve­ni­me vis­kas at­si­sto­ja į sa­vo vie­tas. Šiaip algas bandau žmonėms mokėti kiek sugebu, netikiu kad pas konkurentus žmonės galėtų uždirbti daugiau.